Nuskendo laivas. Vienintelį likusį gyvą žmogų bangos išmetė į mažytę negyvenamą salą.
Jis karštligiškai meldėsi, kad kas nors jį pastebėtų ir išgelbėtų. Kiekvieną dieną įdėmiai ir su viltimi žvalgėsi po horizontą ieškodamas pagalbos.
Galiausiai išseko ir susitaikė su likimu. Iš krante besimėčiusių nuolaužų, rąstų ir lentgalių pasistatė trobelę, kad kažkaip apsisaugotų nuo saulės, lietaus ir nakties šalčio.
Kartą, grįždamas iš varginančių maisto rinkimo ir paieškų, jis pamatė savo pašiūrę paskendusią liepsnose. Dūmų stulpas kilo aukštai į dangų.
Baisiausia tai, kad buvo prarastos visos ilgai rankiotos maisto atsargos, sunkiai surinkti medgaliai ir taip reikalinga apsauga nuo laukinės gamtos pavojų. Žmogų apėmė pyktis ir visiška neviltis.
- Dieve, kaip galėjai taip su manimi pasielgti! – raudodamas šaukė žmogus ir spaudė suklupęs rankose kranto smėlį.
Kitą dieną anksti ryte jį pažadino artėjančio prie kranto laivo garsai. Laivas atplaukė, kad jį išgelbėtų.
- Kaip jūs sužinojote, kad aš čia? – paklausė savo gelbėtojų išsekęs ir nusikamavęs žmogus.
- Mes pastebėjome tavo dūmų signalą, – atsakė jie.

Jūroje siautė baisi audra. Kai ji nurimo visas paplūdimys liko nuklotas dumblu, kuriame apimtos agonijos raitėsi begalė jūros žvaigždžių. Jų buvo tiek, jog rodėsi, kad paplūdimys visas raudonas.
Reiškinys pritraukė daugybę žmonių iš visos pakrantės. Filmuoti keistojo reginio atvyko net televizijos grupė.
Jūros žvaigždės beveik nejudėjo. Jos merdėjo.
Tarp žmonių, laikydamasis tėčiui už rankos, stovėjo ir mažas berniukas, liūdnomis akimis stebėdamas mažąsias jūrų žvaigždes.
Visi žiūrėjo, bet nieko nedarė.
Staiga berniukas paleido tėvo ranką, nusiavė batukus, nusimovė kojines ir pasileido paplūdimiu. Pribėgęs pasilenkė, savo mažomis rankelėmis paėmė tris nedideles jūros žvaigždes ir, nenustodamas bėgti, nunešė jas į vandenį. Paskui grįžo ir pakartojo tą patį.
Nuo betoninių turėklų vienas žmogus jam šūktelėjo:
– Vaikeli, ką darai?
– Grąžinu į jūrą žvaigždes. Kitaip jos visos mirs, – atsakė nesiliaudamas berniukas.
– Bet šiame paplūdimyje yra tūkstančiai jūros žvaigždžių: visų neišgelbėsi. Jų per daug, – šaukė žmogus. – Ir šitaip nutinka daugybėje kitų paplūdimių visoje pakrantėje. To, kas atsitiko, negali pakeisti!
Vaikas nusišypsojo, pasilenkė paimti dar vienos jūros žvaigždės ir mesdamas ją į vandenį, atsakė:
– Jai galiu pakeisti.
Žmogus patylėjo, paskui pasilenkė, nusiavė batus, nusimovė kojines ir nulipo į paplūdimį. Pradėjo rinkti jūros žvaigždes ir mesti jas į vandenį. Netrukus prisidėjo dar ... Toliau->

Išsigimėlis katinas
Pasaulį, deja, ne visuomet gelbėja grožis. Teisingai mes gyvename šiame pasaulyje, jeigu teisingai jį mylime.
Kiekvienas mūsų namo gyventojas, kuriame ir aš gyvenau, žinojo, kokiu Išsigimėliu buvo išsigimęs mūsų vietinis katinas.
Išsigimėliui, šiam gyvenime, rūpėjo trys dalykai: kova už būvį, prisikimšt pilvą- tuom kas papuolė, na ir pavadinkim, mylėt.
Visų šių veikų kombinacija plius benamis gyvenimas mūsų kieme, palikdavo Išsigimėlio kūne neišdildomus pėdsakus.
Išsigimėlis katinas turėjo tik vieną akį. Toje pačioje pusėje nebebuvo ir ausies, kairė koja, kažkada tai buvo lūžusi ir suaugo kažkokiu neįmanomu kampu. Todėl atrodė, kad katinas vis ruošiasi pasukti už kampo. Jo uodegos nebebuvo jau seniai, styrojo tik kažkokia bigė, kuri vis nervingai trūkčiojo. Ir, jeigu ne daugybė randų, dengiančių galvą ir netgi pečius, Išsigimėlį būtų galima pavadinti tamsiai pilku rainium.
Kiekvienam pažvelgusiam į jį, kildavo mintis- na ir išsigimęs katinas...
Visiems kiemo vaikams buvo griežčiausiai įsakyta prie jo nesiliesti. Suaugusieji mėtydavo į jį butelius, akmenis, kad tik nuvyti šalin. Laistydavo vandeniu, ar prispausdavo durim kojas, kad tik jis nepatektų į rūsį, aš neišeitų iš jo.
Stebėtina, bet Išsigimėlis visuomet elgdavosi taip pat. Jeigu jį laistydavo vandeniu iš šlangos- jis nuolankiai mirko, kolei kankintojui atsibosdavo taip daryt. Jei į jį mesdavo kažkuo, jis trindavosi į kojas , tarsi prašydamas at ... Toliau->

Atejes i auditorija skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidejo ant stalo trilitrini stiklaini ir pridejo i ji dideliu akmenu. Po to paklause studentu, ar stiklainis pilnas? sie patvirtino - Taip. Tada profesorius issieme is krepsio skardine nuo arbatos, pilna smulkiu akmeneliu ir supyle juos i stiklaini. Akmenukai greitai uzpilde tarpus tarp didziuju akmenu. Profesorius pareiske, kad stiklainis pilnas ir paklause studentu nuomones. Studentai juokdamiesi jam pritare. Tai pasakes profesorius issitrauke is kisenes maiseli smelio ir supyle ji i stiklaini. Smelio kruopeles subiro i pacius maziausius plyselius tarp akmenu visiskai uzpildydamos stiklaini. stai, tare profesorius, pripazinkite, kad sis stiklainis tai kaip jusu gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jusu gyvenimo dalykus: Dieva, seima, sveikata, svajones. Net jei visa kita dingtu, jie vis tiek liktu jums svarbus ir iprasmintu jusu gyvenima. Smulkus akmeneliai yra antraeiliai, maziau svarbus, dalykai: tai jusu darbas, automobilis, butas, studijos. Smelis simbolizuoja visai nesvarbius dalykus ir jeigu jis is pat pradziu i stiklaini pilsite smeli, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmeneliams. Skirkite daugiau demesio svarbiems dalykams. Raskite laiko Dievui, savo mylimiesiems. Rupinkites savo sveikata. Siekite svajoniu .O tada liks pakankamai laiko ir darbui, ir namu ruosai ir kitkam. Rupinkites, pirmiausia didziaisiais akmenimis, nes tik jie yra tikrai vertingi, o visa ... Toliau->

Du draugai ejo dykuma
Staiga jie susigincijo, ir vienas skele antausi kitam.
Tas, kesdamas skausma, bet nieko nesakydamas, parase ant smelio:
"Siandien mano geriausias draugas skele man antausi."
Jie zingsniavo toliau ir rado oaze, kur nusprende issimaudyti. Tas, kuris gavo antausi vos nepaskendo, bet draugas ji isgelbejo. Atsipeikėjes jis paraše ant akmens:
"Šiandien mano geriausias draugas isgelbejo man gyvybe."
Tas, kuris skele antausi, o paskui gyvybe gelbejo, paklause:
- Kai as tave uzgavau, tu rasei ant smelio, dabar rasai ant akmens. Kodel?
Draugas atsake:
- Kai kazkas mus uzgauna, turime parasyti tai smelio, kad vejai galetu tai nutrinti. Kai kazkas padaro mums gera, mes turime tai irezti akmenyje, kad joks vejas to nenutrintu.
Ismok nuoskaudas uzrasyti smelyje, o dziaugsmus iskalti akmenyje.