Pamokančios istorijos
Home » 2013 » Kovas » 10 » Išsigimėlis
22:38 Išsigimėlis |
| Išsigimėlis katinas Pasaulį, deja, ne visuomet gelbėja grožis. Teisingai mes gyvename šiame pasaulyje, jeigu teisingai jį mylime. Kiekvienas mūsų namo gyventojas, kuriame ir aš gyvenau, žinojo, kokiu Išsigimėliu buvo išsigimęs mūsų vietinis katinas. Išsigimėliui, šiam gyvenime, rūpėjo trys dalykai: kova už būvį, prisikimšt pilvą- tuom kas papuolė, na ir pavadinkim, mylėt. Visų šių veikų kombinacija plius benamis gyvenimas mūsų kieme, palikdavo Išsigimėlio kūne neišdildomus pėdsakus. Išsigimėlis katinas turėjo tik vieną akį. Toje pačioje pusėje nebebuvo ir ausies, kairė koja, kažkada tai buvo lūžusi ir suaugo kažkokiu neįmanomu kampu. Todėl atrodė, kad katinas vis ruošiasi pasukti už kampo. Jo uodegos nebebuvo jau seniai, styrojo tik kažkokia bigė, kuri vis nervingai trūkčiojo. Ir, jeigu ne daugybė randų, dengiančių galvą ir netgi pečius, Išsigimėlį būtų galima pavadinti tamsiai pilku rainium. Kiekvienam pažvelgusiam į jį, kildavo mintis- na ir išsigimęs katinas... Visiems kiemo vaikams buvo griežčiausiai įsakyta prie jo nesiliesti. Suaugusieji mėtydavo į jį butelius, akmenis, kad tik nuvyti šalin. Laistydavo vandeniu, ar prispausdavo durim kojas, kad tik jis nepatektų į rūsį, aš neišeitų iš jo. Stebėtina, bet Išsigimėlis visuomet elgdavosi taip pat. Jeigu jį laistydavo vandeniu iš šlangos- jis nuolankiai mirko, kolei kankintojui atsibosdavo taip daryt. Jei į jį mesdavo kažkuo, jis trindavosi į kojas , tarsi prašydamas atleidimo. Jeigu matydavo vaikus, jis bėgdavo pas juos, glaustydavosi prie jų rankučių ir garsiai murkdamas prašydavo gerumo... Ir jeigu, vis dėl to, paimdavo jį ant rankų, jis tuojau pat pradėdavo čiulpti kalnieriuko kampą, sagutę, ar ką kitką, ką galėjo pasiekti. Bet kartą Išsigimėlį užpuolė kaimynų kiemo šunys. Pro savo langą išgirdau šunų lojimą, katino pagalbos šauksmą ir šunų šeimininko komandą - Fas. Išlėkiau iš kambario pagalbon. Kai pribėgau prie jo, išsigimėlis buvo siaubingai sukandžiotas, plūstantis krauju ir vos gyvas. Jis gulėjo susirietęs į kamuolį drebantis nuo patirto siaubo ir skausmo. Jo nugara, kojos, visa užpakalinė dalis buvo praradusios pradinę formą. Jo liūdnas gyvenimas ėjo į pabaigą.Ašaros pėdsakas paliko kailyje griovelį... Pakol nešiau jį ant savo rankų namo, jis duso ir gargaliavo. Aš bėgte nešiau jį ir bijojau dar labiau jam pakenkti, o jis tuo tarpu, bandė čiulpti mano ausį. Aš sustojau, springdama ašarom, priglaudžiau prie savęs. Katinas galva prisiglaudė prie mano rankos, jo auksinė akis pasisuko į mano pusę ir aš išgirdau ...murkimą! Netgi patirdamas tokį baisų skausmą, katinas prašė vieno- lašelio meilės. Gal būt lašelio atjautos...Tuo metu aš galvojau, kad laikau savo rankose labiausiai mylintį gyvį iš visų, kokius tik esu sutikus savo gyvenime. Labiausiai mylintį ir patį gražiausią. O jis tik žiūrėjo į mane visai užtikrintas, kad aš sumažinsiu jo kančias. Išsigimėlis mirė ant mano rankų dar nepasiekus namų. Aš dar ilgai sėdėjau prie laiptinės su jo kūneliu ant kelių. Jau vėliau, aš dažnai mąstydavau apie tai, kaip vienas nelaimingas luošys pakeitė mano supratimą apie tai, kas iš tiesų yra tas tikrasis Dvasios tyrumas, tikra ir besąlyginė Meilė. Taip ir buvo iš teisų. Išsigimėlis suteikė man suvokimą kas yra tikroji Atjauta, labiau nei perskaitytų tūkstančiai knygų, paskaitų, diskusijų. Ir aš jam visuomet būsiu dėkinga. Jam sumaitojo kūną, man sudraskė sielą. Atėjo ir man metas mokytis mylėti teisingai ir giliai. Atiduoti savo artimam meilę iki paskutinio lašo. Dauguma mūsų nori būt turtingesni, sėkmingesni, būt stiprūs ir gražūs. O aš sieksiu išmokt mylėt kaip Išsigimęs katinas..... |
| Views: 575 | |
