"Aš ūkininko vaikas. Aš užaugau kaime, bet, kaip matot, nesu visai kvailas, maiše manęs neparduosit…
Žemė yra ne tik išminta: ji yra pilna išminties.
Miestuose per daug cemento ir batų, batukų.
Kultūra yra basose kojose. Kultūra yra šaltuos ryto rasos gintaruos. Ir arklio prunkštime. Neužmirškime savo arklių!
Visi nori tik į priekį eiti. Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau eit atgal. Žiūrėt, ieškot, ką praradom. Ką praradom su savo visa „pažanga“. O praradom ne tik daug: galimas daiktas, kad mes esam praradę viską: orą, vandenį, žemę, upes, upelius, medžius, gėles, dainas, nekaltumą, tikėjimą į viską, kas šventa. Labai lengva eiti į priekį: nereikia galvoti, nes eini su minia: su televizija, su technologija, kompiuteriais, Amerika… Eini į priekį ne su galva, bet tik kad kiti jau eina į priekį. Aklai, kaip visos avys eina, taip ir aš einu… Bet viena avis ėjo prieš srovę, atgal… į senas, žalias pievas. Avis dar sapnavo, dar prisiminė…
Sako: Nepamesk kelio dėl takelio…
A, žiūrint kur kas eina. Žiūrint kur kas nori nueiti…
Yra vietų, kur gali nueiti tik takeliais. Takeliai dažniausiai veda prie gražiausių, subtiliausių papievėlių, upelių, žolynų, pavėsių. Keliai yra oficialūs, dulkini – tik pravažiuoti. Bet aš noriu ir pasigrožėti, ne tik važiuoti ar pravažiuoti. Mano gyvenimas nėra važiavimas į tikslą. Tie žolynėliai daug daugiau man rūpi, tie papievėliai, kur t ... Toliau->

       Kačių ūsai (vibrisai) – tai lietimo organai. Tai netgi nėra paprasti plaukai, o evoliucijos procese savo išvaizdą pakeitę receptoriai. Patys ilgiausi ir jautriausi iš jų auga virš viršutinės lūpos (keturiomis eilėmis iš dviejų pusių). Daug trumpesni vibrisai, nei po nosim, yra ant smakro, ant žandų ir virš akių. Taip pat jų yra ant uodegos ir kulkšnių – jie padeda katei medžioti judantį grobį. O dar jų yra tarp letenų pagalvėlių. Ne taip, kaip paprasti plaukeliai, kurie atlieka šilumos izoliavimo funkciją, vibrisai atlieka lietimo funkciją. Jei jaučia smulkiausią aplinkos pasikeitimą, tame tarpe ir atmosferos slėgio kitimą. Šiais ūsais katė pagauna oro srovių, kurios atsispindi nuo šalia esančių daiktų, vibracijas. Nepriklausomai nuo regos, ši savybė padeda katei nustatyti daiktų buvimo vietą ir išvengti kliūčių – neprisiliesti jų netgi aklinoje tamsoje! Vibrisų pasiųsti nerviniai impulsai patenka į smegenis tais pačias keliais, kaip ir informacija iš akių. Smegenys susumuoja dviejų sistemų signalus ir šių duomenų pagrindu sukuria trimatį aplinkinio pasaulio paveikslą. Esant silpnam apšvietimui, kai vyzdys pilnai išsiplėtęs tam, kad praleistų kuo daugiau šviesos, akis labai sunkiai fokusuojasi ties artimais objektais. Šitokioje situacijoje ūsai padeda katei susivokti, kas gi ją supa. Jeigu prisiliesite prie katės ūsų, ji tuoj pat primerks akis – šis refleksas padeda saugoti akis, kad į jas nepatektų šaka arba žolės stiebelis. ... Toliau->

Tai istorija apie keturis žmones, kurių vardai buvo Kiekvienas, Kažkas, Betkas ir Niekas.
Buvo labai svarbus dalykas, kurį atlikti buvo paprašytas Kiekvienas. Kiekvienas buvo įsitikinęs, kad Kažkas padarys. Betkas tai galėjo padaryti, bet Niekas nedarė. Kažkas supyko, nes tai buvo Kiekvieno darbas. Kiekvienas galvojo, kad Betkas tai gali, bet Niekas nesuvokė, kad Kiekvienas to nepadarys. Baigėsi tuo, kad Kiekvienas kaltino Kažką, tuo metu kai Niekas nepadarė to, ką Kiekvienas galėjo padaryti.

Atėjo laikas mokytojui patikrinti savo mokinius. Jis pakvietė tris, paėmė baltą popieriaus lapą, užlašino ant jo lašą rašalo ir paklausė:
- Ką jūs matote?
Pirmas atsakė: „Juodą dėmę.“ Antras: „Siluetą.“ Trečias: „Rašalą.“
Vienuolis apsiverkė ir nuėjo į savo celę. Vėliau mokiniai paklausė:
- Mokytojau, kodėl jūs verkėte?
Vienuolis atsakė: Nė vienas jųsų nepastebėjote balto lapo.

Kai mokiausi antrame kurse universitete, mūsų profesorius pavedė atlikti testą raštu. Buvau pavyzdingas studentas, todėl atsakiau į visus klausimus, išskyrus paskutinį: -Kuo vardu mūsų universiteto korpusą valanti moteris? Man pasirodė, kad čia kažkoks pokštas. Na taip, kelis kartus mačiau mūsų valytoją, – aukšta tamsiaplaukė moteris, apie 50 m. amžiaus, – bet iš kur man žinoti jos vardą? Į paskutinį klausimą taip ir neatsakiau. Baigiantis paskaitai vienas studentas paklausė, ar šis klausimas turės įtakos pažymiui. Žinoma, – atsakė profesorius. – Kad ir kokį darbą dirbsite, teks bendrauti su daugeliu žmonių, o tarp jų nėra visiškai nesvarbių. Jie verti jūsų dėmesio, rūpesčio ar tiesiog pasisveikinimo.