Vienas mokinys buvo nuolat niūrus. Mokytojas nusprendė jam parodyti jo niūrumo priežastį ir paprašė:
- Atidžiai apžiūrėk šį kambarį ir pasistenk įsiminti visus rudos spalvos daiktus.
Kambaryje buvo daug rudų daiktų: baldai, užuolaidos, paveikslų rėmai, todėl mokinys lengvai susidorojo su šia užduotimi.
Tačiau netrukus Mokytojas jo paprašė:
- O dabar užmerk akis ir išvardink visus… mėlynos spalvos daiktus!
Mokinys sutriko ir atsakė:
- Bet aš nieko mėlyno nemačiau, juk tavo nurodymu aš įsiminiau tik rudos spalvos daiktus!
Į tai mokytojas atsakė:
- Atmerk akis, apsižvalgyk – juk kambaryje labai daug mėlynos spalvos daiktų.
Mokinys apsižvalgė ir nustebo pamatęs, kad tai tiesa. Tuomet Mokytojas tęsė:
- Šia užduotimi aš norėjau tau parodyti gyvenimo tiesą: jei tu ieškai kambaryje tik rudos spalvos, o gyvenime – tik bloga, tai tu pastebėsi išskirtinai tik tai, ko ieškai. Atmink: jei tu ieškai blogo, tai tu būtinai tai rasi, ir niekada nepastebėsi nieko gero.
Mokinys paprieštaravo:
- Bet aš maniau, kad geriau laukti iš gyvenimo blogiausia, tuomet neteks nusivilti. O jei atsitiks kažkas gero – tai bus malonus siurprizas…
- Jei gyvenime būsi nusiteikęs blogam, tai būtinai taip ir nutiks, nes tu nuolat ieškosi patvirtinimų savo baimėms ir dvejonėms, – atsakė Mokytojas. – Laukdamas blogiausio, tu netenki gyvenime viso to gero, kas jame iš tiesų yra. Nusiteikęs geram tu ne tik kursi gėrį, bet ir išs ... Toliau->

Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje. Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
- Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi.
Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas.
- Ką darai? Pražūsi! - pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo patraukęs stulbinantis vaizdas - auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo.
Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
- Sveikas! Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
- Sveika! Aš esu Debesėlis, - prisistatė jis.
- O aš Kopa, - atsakė ši.
- Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
- Et... Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
- Saulė ir vėjas... pašėlusios lenktynės danguje.
- Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
- Tau skaudu dėl to?
- Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
- Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
- O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
- Nežinojau, kad esu toks svarbus ... Toliau->

Viena moteris labai mėgo persikus. Tačiau ji gyveno šalyje, kur jie neaugo, todėl kartą, nuvažiavusi atostogauti į šiltus kraštus, ji atsivežė į namus dėžę puikiausių persikų. Kiekvieną dieną ji atidarydavo dėžę, perrinkdavo vaisius, atrinkdavo tuos, kurie pradėjo gesti, ir juos suvalgydavo. Galiausiai persikai baigėsi, ir moteris nusprendė, kad ji atsivalgė iki soties savo taip mėgiamų vaisių. O iš tiesų? Ji taip ir neparagavo nei vieno sveiko persiko! Apie ką ši istorija? Apie rytdienos iliuzijas. Jeigu vis atidedame ateičiai gyvenimo pagerinimą, tai jis niekada nepagerės. Todėl veikime dabar! Neatidėliokime. Antraip, kaip šioji moteris mes nuolat valgysime sugedusius vaisius, o sveikus, net nepaliestus, paliksime pūti.

Kartą gyveno labai prasto būdo jaunuolis. Tėvas davė jam dėžutę vinių ir pasakė: „Kaskart, kai tik imsi pykti ar susibarsi su kuo nors, įkalk į sodo vartus vinį”.
Pirmą dieną jis į sodo vartelius įkalė 37 vinis. Vėliau ėmė save kontroliuoti, tad vinių skaičius kasdien ėmė mažėti. Jis tiesiog suprato, kad paprasčiau susivaldyti nei įkalti į vartelius vinį.
Pagaliau atėjo tokia diena, kai jaunuolis neįkalė į vartus nė vienos vinies. Tada jis nuėjo pas tėvą ir pasakė jam tai.
Tėvas šyptelėjo ir tarė: „Ištrauk iš vartų po vinį kaskart, kai tik susivaldysi“.
Galiausiai išaušo ir tokia diena.
Tėvas nuvedė sūnų prie sodo vartų:
„Sūnau, tu puikiai elgeisi, bet pažiūrėk, kiek daug skylių liko vartuose“.
Šitie vartai jau niekad nebus tokie, kokie buvo anksčiau.
Kai tu su kuo nors bariesi ar sakai kam nors nemalonius žodžius, tu palieki pašnekovo sieloje tokias pat skyles, kokios žioji vartuose.
Gali žmogui smeigti peiliu ir jį ištraukti. Tačiau žaizda visuomet liks. Ir visai nesvarbu, kad paskui atsiprašysi, kad atleidimo prašysi ne kartą. Žaizda lieka. Žodžiais padaryta žaizda sielai suteikia tiek pat skausmo kaip ir kūno žaizdos.

Prabangioje parduotuvėje, prie rašomojo stalo sėdėjo juvelyras ir
susimąstęs žvelgė pro langą.
Prie parduotuvės atėjo maža mergaitė ir prispaudė nosį prie vitrinos
stiklo. Mažytės dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatė eksponuojamas
brangenybes. Drąsiai pravėrė parduotuvės duris ir dūrė pirštu į nuostabų žydrų turkių
vėrinį.
- Tai bus mano seseriai. Ar galėtumėte gražiai suvynioti?
Parduotuvės šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažąją klientę ir
paklausė:
- O kiek tu turi pinigų?
Nesvyruodama mergaitė pasistiebė ant pirštų galiuku, padėjo ant
prekystalio skardine dėželę, atidarė ja ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų
banknotėlį, saują monetų, kelias kriaukles ir kažkokį paveikslėlį.
- Ar pakaks?- išdidžiai paklausė ir ėmė aiškinti:
- Aš noriu nupirkti dovaną vyresniajai savo seseriai.
Nuo tada kai mirė mūsų mama, ji viskuo namie rūpinasi, jai visiškai
nelieka laisvo laiko. Šiandien jos gimtadienis, todėl noriu ja
pradžiuginti dovana. Šių brangakmenių spalva tokia kaip jos Akių!
Šeimininkas nuėjo i nuošalų kambarėlį ir atnešė puikaus žvilgančio
rausvo popieriaus. Rūpestingai suvyniojo į jį brangakmenių dėželę.
- Štai, prašau,- ištiesė mergaitei.- Nešk namo, tik nepamesk.
Mažylė džiugiai išstriksėjo iš parduotuvės. Rankose ji spaudė brangų
laimikį.
Po valandėlės į juvelyrinę parduotuvę įžengė daili šv ... Toliau->