Nuskendo laivas. Vienintelį likusį gyvą žmogų bangos išmetė į mažytę negyvenamą salą.
Jis karštligiškai meldėsi, kad kas nors jį pastebėtų ir išgelbėtų. Kiekvieną dieną įdėmiai ir su viltimi žvalgėsi po horizontą ieškodamas pagalbos.
Galiausiai išseko ir susitaikė su likimu. Iš krante besimėčiusių nuolaužų, rąstų ir lentgalių pasistatė trobelę, kad kažkaip apsisaugotų nuo saulės, lietaus ir nakties šalčio.
Kartą, grįždamas iš varginančių maisto rinkimo ir paieškų, jis pamatė savo pašiūrę paskendusią liepsnose. Dūmų stulpas kilo aukštai į dangų.
Baisiausia tai, kad buvo prarastos visos ilgai rankiotos maisto atsargos, sunkiai surinkti medgaliai ir taip reikalinga apsauga nuo laukinės gamtos pavojų. Žmogų apėmė pyktis ir visiška neviltis.
- Dieve, kaip galėjai taip su manimi pasielgti! – raudodamas šaukė žmogus ir spaudė suklupęs rankose kranto smėlį.
Kitą dieną anksti ryte jį pažadino artėjančio prie kranto laivo garsai. Laivas atplaukė, kad jį išgelbėtų.
- Kaip jūs sužinojote, kad aš čia? – paklausė savo gelbėtojų išsekęs ir nusikamavęs žmogus.
- Mes pastebėjome tavo dūmų signalą, – atsakė jie.