Išsigimėlis katinas
Pasaulį, deja, ne visuomet gelbėja grožis. Teisingai mes gyvename šiame pasaulyje, jeigu teisingai jį mylime.
Kiekvienas mūsų namo gyventojas, kuriame ir aš gyvenau, žinojo, kokiu Išsigimėliu buvo išsigimęs mūsų vietinis katinas.
Išsigimėliui, šiam gyvenime, rūpėjo trys dalykai: kova už būvį, prisikimšt pilvą- tuom kas papuolė, na ir pavadinkim, mylėt.
Visų šių veikų kombinacija plius benamis gyvenimas mūsų kieme, palikdavo Išsigimėlio kūne neišdildomus pėdsakus.
Išsigimėlis katinas turėjo tik vieną akį. Toje pačioje pusėje nebebuvo ir ausies, kairė koja, kažkada tai buvo lūžusi ir suaugo kažkokiu neįmanomu kampu. Todėl atrodė, kad katinas vis ruošiasi pasukti už kampo. Jo uodegos nebebuvo jau seniai, styrojo tik kažkokia bigė, kuri vis nervingai trūkčiojo. Ir, jeigu ne daugybė randų, dengiančių galvą ir netgi pečius, Išsigimėlį būtų galima pavadinti tamsiai pilku rainium.
Kiekvienam pažvelgusiam į jį, kildavo mintis- na ir išsigimęs katinas...
Visiems kiemo vaikams buvo griežčiausiai įsakyta prie jo nesiliesti. Suaugusieji mėtydavo į jį butelius, akmenis, kad tik nuvyti šalin. Laistydavo vandeniu, ar prispausdavo durim kojas, kad tik jis nepatektų į rūsį, aš neišeitų iš jo.
Stebėtina, bet Išsigimėlis visuomet elgdavosi taip pat. Jeigu jį laistydavo vandeniu iš šlangos- jis nuolankiai mirko, kolei kankintojui atsibosdavo taip daryt. Jei į jį mesdavo kažkuo, jis trindavosi į kojas , tarsi prašydamas at ... Toliau->