Pamokančios istorijos
Home » 2011 Lapkritis 19 » Pasiaukojimas
20:22 Pasiaukojimas |
| Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje. Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį: - Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi. Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas. - Ką darai? Pražūsi! - pavymui sušuko vėjas. Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo patraukęs stulbinantis vaizdas - auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo. Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko. - Sveikas! Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus. - Sveika! Aš esu Debesėlis, - prisistatė jis. - O aš Kopa, - atsakė ši. - Kaip sekasi gyventi ten, žemai? - Et... Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau? - Saulė ir vėjas... pašėlusios lenktynės danguje. - Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu. - Tau skaudu dėl to? - Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga. - Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis. Kopa minutėlę padvejojusi paklausė: - O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi? - Nežinojau, kad esu toks svarbus, - nusijuokė debesėlis. - Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis. - O taip, tikrai. Esu jas matęs. - O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, - liūdnai atsiduso kopa. Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė: - Galėčiau tave palaistyti. - Bet tu mirsi. - Užtat tu sužydėsi, - pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lašai. Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose. |
| Views: 665 | |
