Sakmė apie gulbes

Buvo išleistuviu vakaras.Saleje triukšmas, visi linksminosi, šoko poros.Aš stovejau ir galvojau:"O vis del to, sunku palikti mokykla...
"Staiga pamačiau mergina....Ji stovejo nugara i mane,bet aš mačiau kaip virpa jos pečiai...Man pasirode, kad ji verkia ir aš neapsirikau...Paliečiau jos peti.Ji atsisuko ir aš pamačiau jos giliai melynas akis, pasruvusias ašaromis...Ja pažinau.Tai buvo mergina iš kitos klases,taip pat abiturente.Tačiau nieko apie ja nežinojau, išskyrus tai, kad ji draugauja su vaikinu, vardu Viktoras....Aš stovejau ir nežinojau kaip nuraminti ja....Norejau sužinoti jos verkimo priežasti, bet klausti buvo nepatogu...Apsirengusi ji buvo balta suknele, apsiavusi baltais bateliais.Turbut mano tylejimas jai igriso. Ji pažiurejo i mane ir nusisuko.Bet toki skausma pamačiau jos akyse,kad nesusivaldžiau ir dar karta palie tes jos peti paklausiau:"Ko tu verki?Juk šiandien tokia švente! Tave kas nors nuskriaude?"Ir tada ji puole prie manes ir giliai pravirko...Aš pagalvojau, kad taip verkia tik labai daug iškentejes žmogus..."Gal galiu tau kuo nors padeti?"-paklausiau. Iš jos akiu vis dar tekejo ašaros...Paskui ji pakele galva:"Gerai ,aš tau viska papasakosiu,tik ar tu noresi manes klausytis? Juk dviem žodžiais visko neišaiškinsi..."Aš palinksejau galva ir mes atsisedome....

"Mano vardas Erika."-ištare ji."Kai man buvo 15 metu, mes atvažiavome i šita miesta.Ir aš čia visiškai neturejau draugu,vaikščiojau viena ištisomis dienomis.Karta aš sedejau ant suoliuko ir skaičiau knyga.Kažkas sutrenke i peti. Aš pakeliau akis.šalia stovejo berniukas,rankoje jis laike šaudyne.Man jis pasirode piktas ir negeras,todel nekreipiau demesio ir skaičiau toliau..."O tu graži...ir akys tavo gražios!"-ištare jis."O kas daugiau?"-paklausiau aš."Na gerai,dabar susipažinkim!"-šuktelejo jis.Jis tiese man ranka,aš atistojau ir nuejau."Na nepyk!Atleisk,negalvojau,kad tu taip greit isižeisi!"-jis dar kažka sake, bet aš jau negirdejau. Sekančia diena aš išvažiavau pas senele ir grižau namo tik prieš Rugsejo pirmaja.Einu i mokykla ir girdžiu šaukia "Erika".Pagalvojau, kad pasigirdo,nes pažistamu čia neturejau.Kažkas stvere mane už rankos .Atsisukau.Tai buvo jis...Vaikinas, prieš kelis menesius šoves i mane iš šaudynes,noredamas susipažinti..."Sveika,aš taves visur ieškojau..."-tare."Kodel? "-paklausiau aš."Pažinčiai,argi pamiršai?Mano vardas Viktoras..."Aš norejau pasakyti, kad pykstu, bet ištiesiau jam ranka... Taip ir prasidejo musu draugyste.Kartu eidavome i mokykla, kartu gryždavome namo.Jis buvo geras, paprastas draugas.Taip mes draugavome tris metus.Pernai baigem 10-ta klase.Susitarem eiti i 11-ta ir veliau i instituta,jeigu ne... Na bendrai viskas iš eiles...Artinosi Naujieji...Aš pradejau jausti jam daugiau nei draugiškuma.Net emiau pavydeti,bet be reikalo...Jis buvo ištikimas musu draugystei..."žinai ka, sutikim Naujus Metus dviese, pas mane"-pasiule jis."Erika, aš noriu pasakyti tau kai ka svarbaus ir padarysiu tai lygiai 12-ta valanda..." Naujuosius sutikome dviese su Viktoru.Mano manymu neteisus tie,kurie sako, kad kompanijoj smagiau.Mes buvome dviese, bet man buvo labai gera,laikas ejo greitai.Laikrodžio rodykles artejo prie dvylikos...Jis apkabino mane ir tare"Tau tik 17-ka, man 18-ka, bet aš Erika, aš MYLIU TAVE labai labai..."O aš stovejau ir nežinojau ka sakyti..."Kas atsitiko, mažute?"-paklause jis."Nieko, Viktorai, nieko, tu dabar lauki, kad aš pasakyčiau ta pati, tačiau aš pasakysiu tiesa.Tu man patinki,Viktorai,o kas ta MEILE aš nežinau...Ar tu nors karta girdejai apie tikraja MEILE?"-paklausiau aš."Man tevas pasakojo .Anksčiau, ten kur mes gyvenome, buvo didelis ežeras, o ten buvo isikurusios dvi gulbes..." "Tu man norejai pasakyti apie MEILE, o pasakoji apie gulbes!"-pertraukiau ji ir nusijuokiau."Tai visai nejuokinga, tai net liudna. Paklausyk ir suprasi... Tas gulbes saugojo, prižiurejo geri žmones.Viena diena kažkas pašove gulbina ir jis mire.Likusi viena, gulbe ilgai buvo toje vietoje kur žuvo gulbinas.Paskui pakilo i dangu, padare mirties kilpa ir suglaudusi sparnus krito ant žemes.Skaudžiai suklyko žmones mate ta vaizda, negalejo sulaikyti ašaru... Kaip manai ar tai buvo tikroji MEILE?"-paklause Viktoras."Atleisk Viktorai, aš supratau, bet i ši klausima atsakysiu veliau..." "Tu nežusi?"-paklausiau ir prisiglaudžiau prie jo širdies.Ta vakara aš buvau pati laimingiausia.Po Naujuju musu draugyste dar labiau sutvirtejo.Tik deja ji truko neilgai... Mes su Viktoru buvom vieno draugo vardadienyje ir grižome velai.Prie duru stovint jis staiga paklause: Erika,galima aš tave pabučiuosiu?"Jis apkabino mane ir karštai pabučiavo... Sekančia diena jo nebuvo mokykloje.Aš pradejau nerimauti.Dar niekad nebuvo, kad jis nieko nepasakes neateitu i mokykla.Nekantriai laukiau kol pasibaigs pamokos ir griždama namo galesiu užeiti pas Viktora.Duris atidare mama.Pamačiusi mane ji pasuko akis i šali."Kas nors Viktorui?!"-sušukau aš."Nieko, Erika, nieko, gal viskas praeis. Jis ligonineje..." "KA?!!"-suklykiau aš.\ "Vakar ji rado gatveje.Pas ji penkios durtines žaizdos..."-sušnabždejo mama."Už ka ji taip?!Ne!Ne!Ne!Tai netiesa!"-šaukiau aš. Nepastebejau kaip atsiradau namuose.Kritau i lova ir gulejau beveik be samones.Išgirdau duru skambuti ir mamos balsa:"Užeikite, ji namie."Aš atsistojau ir pamačiau Viktoro mama.Pabalusi kaip drobe ji laike duru rankena."Kas nors su Viktoru?Jam blogai?Taip?!!"-išsigandusi paklausiau."Taip, jam blogai...Labai...Jis nori tave pamatyti..."-ištare ji. Neprisimenu kaip ipuoliau i palata."Erika,mieloji mano Erika..."-sušnabždejo jis.Aš negalejau sulaikyti ašaru."Neverk, mažute...štai matai kaip viskas išejo...Man liko gyventi suskaičiuotos valandos,o gal ir minutes ir jas aš noriu buti su tavimi..." "Ka tu kalbi?!Nusiramink!Tu gyvensi!!!Aš myliu tave!"-kartojau aš."Aš negaliu be taves! Kaip man be taves?!!"Jis klausesi ir tyliai bučiavo mano delnus:"Erika, mieloji mano Erika...Aš taip noriu, kad mes butume kartu!"Jam ant kaktos išsiverže prakaito lašai."Erika,štai paimk..."-sukaupes jegas jis ištiese man lapeli popieriaus."Tai paskutinis mano laiškas tau...Man neužteks laiko pasakyti tau viska..."Mano kunu perbego šiurpas ir išpuole šaltas prakaitas..."Viktorai!!!"-šaukia u aš!"Tu gyvensi,gyvensi!!!" "Pritruks oro..."-smarkai kvepuodamas tare jis."Brangioji mano Erika, pabučiuok mane paskutini karta!"Aš pasilenkiau ir pabučiavau.Ašaros temde akis.Jis neteko samones.Iejo gydytoja, paeme mane už rankos ir pradejo vesti tolyn nuo Viktoro."Išgelbekit ji, išgelbekit!"-šaukiau aš.Staiga atsisukau ir pamačiau kaip Viktoras miršta...Miršta su šypsena veide..."viktorai!!!"-suklykiau aš, bet jis jau negirdejo mano balso.Amžinai užmerke savo tamsias akis, kurias aš taip mylejau, ir kuriu netekau... Viktora laidojo po triju dienu,nuo jo mirties.Ta laika aš vaikščiojau lyg pakvaišusi.Prieš pat laidotuves nuejau i parduotuve ir nupirkau puokšte vestuviniu geliu.Tai buvo paskutine mano dovana Viktorui.Priejau prie jo namo.Viduje buvo labai daug žmoniu.šiaip taip prasiveržiau prie karsto.Jis gulejo ir atrode, kad miega, tuoj atsimerks ir pasakys:"Labas,Erika!"Staiga pamačiau jo mama.Ji stovejo ir žiurejo i ji klaikiu žvilgsniu.žiurejo bijodama nuleisti akis, lyg noredama amžinai isiminti veido bruožus.Ji žiurejo ir i mane.Jos plaukai per šias dienas pasidabino baltai.Staiga užgrojo šiurpu laidotuviu marša.Visi išejo paskui karsta i lauka.Atidare karsta, paskutinis kartas ir aš niekada nebepamatysiu Viktoro.Atneše prie duobes, eme leisti i ja karsta.Mano žvilgsnis susitiko su jo mamos žvilgsniu.Ji žiurejo i mane lyg išprotejusi.Staiga prie jos priejo kažkoks vyriškis. Tai buvo Viktoro tevas.Kaip jis pasikeite per tris dienas!Aš puoliau prie duobes, i kuria ileido karsta su Viktoru...Liko tik mažas kauburelis, ant kurio buvo padetos mano geles...Visi pamažu išsiskirste.Negalejau patiketi,kad daugiau niekada nebepamatysiu jo.Aš išsitraukiau laiška, kuri buvo daves Viktoras ir pradejau skaityti: "Mieloji, brangioji Erika!Tu žinai kaip aš myliu tave!Tu mano gyvenimas.Tu mano žvaigžde.Man sunku numirti, nes aš myliu tave ir žinau,kad tu myli mane...Kaip aš norečiau visa gyvenima buti su tavimi,bet deja...Ir buk gera, del musu draugystes, pasistenk nepamiršti manes...Lik sveika, mieloji mano Erika...Ir nepamiršk legendos apie gulbes..." Viktoras "Dabar aš sužinojau kas yra tikroji MEILE.Ir štai išleistuviu vakaras, o jo nera"-tyliai ištare ji.Staiga ji pakele i mane akis. Jos melynos akys skendejo skausme ir ašarose,ji pagriebe laiška ir išbego laukan...Aš puoliau vytis,kai išbegau ji jau buvo už kampo.Ir staiga...aš išgirdau čaižu stabdžiu cypima.Kai pribegau prie kampo, pamačiau šiurpu vaizda.Erika gulejo po mašinos ratais.Su savo balta suknute ji atrode tarsi gulbe.Rankoje ji laike Viktoro laiška.Staiga atsimerke ir sušnabždejo:"štai aš ir vel busiu su tavimi Viktorai!"Subego žmones.Atvažiavo greitoji.Gydytojas pasake:"Staigi mirtis!" Aš dar karta pažvelgiau i Erika.Ji gulejo pasruvusi kraujyje su šypsena...Rankoje suspaudusi ji vis dar laike Viktoro laiška.Aš dar karta perskaičiau eilute kuri labiausiai matesi: ...IR NIEKADA NEPAMIRšK LEGENDOS APIE GULBES...