Kartą žmogus vėlai grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir suirzęs. Tarpduryje jis netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį sūnų.
-Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?
-Aišku. Kas gi nutiko?
-Tėti, o kiek tu uždirbi?
Tėvui tai buvo netikėta.
-Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino jis. – Kodėl tu tai nori žinoti?
-Tiesiog šiaip - reikia. Pasakyk prašom, kiek tu uždirbi per valandą?
-Na, bus apie 500. O ką?
-Tėti… - sūnus pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu galėtum man paskolinti 300 ?
-Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų kokiam nors idiotiškam žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą dieną, grįžtu nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.
Mažylis tyliai nuėjo į savo kambarį ir užsidarė jame. O jo tėvas taip ir liko stovėti tarpduryje niekaip negalėdamas išmesti iš galvos sūnaus prašymo. „Kaip jis išdrįso klausti manęs apie atlyginimą, o po to - prašyti pinigų?“
Praėjo kiek laiko. Tėvo širdis atlėgo, ir jis pradėjo svarstyti kiek kitaip: “Gal jam iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus. Velniai nematė tų 300, juk jis manęs niekad iki šiol nėra prašęs pinigų„.
Kai jis įėjo į vaiko kambarį, sūnus jau buvo lovoje.
-Sūneli, tu dar nemiegi? – paklausė jis.
-Ne, tėti. Tiesiog guliu,- atsakė berniukas.
-Aš, atrodo, bu ... Toliau->